Aktorius Rolandas Kazlas skaito Roberto Danio, Liudviko Jakimavičiaus, Valdemaro Kukulo ir Almos Karosaitės eiles:

„Poetai, jų kūryba, daugeliui taip ir liks neįmenama mįslė. Mįslė, kurios galbūt ir nereikėtų stengtis įminti, verčiau gėrėtis tuo, ką sugeba jie, bet nesugebame daugelis mūsų – kurti Poeziją. Tikras  Poetas – ne šio pasaulio paukštis, visada šiek tiek svetimas, sunkiai paaiškinamas ir suprantamas daugumai, tačiau jo eiliuotas klyksmas dažnai  atrakina mūsų viduje  slapčiausias duris, pramuša šarvus, pažadina tai, kas žmoguje gražiausia. Tai klyksmas to, kuris nuolat atsimuša į baltą popieriaus lapą, susižalodamas ar užsimušdamas pats. Tačiau ant to lapo lieka smūgio žymė –  eilėraštis. Matyt, dėl to eilės mus kartais taip sujaudina. Jos turi savo kainą.”