XIX Tytuvėnų vasaros festivalio koncertas „Pro memoria kunigui Ričardui Mikutavičiui“

Kasmet Tytuvėnų festivalyje vienas koncertas dedikuojamas kunigui, meno kolekcininkui ir poetui Ričardui Mikutavičiui, šiame Žemaitijos miestelyje klebonavusiam 13 metų ir iki šių dienų išlikusiam parapijiečių širdyse, atminti. Šviesaus atminimo kunigas Ričardas Mikutavičius (1935–1998) buvo tarsi trys, bet viename sunkiai tilpę asmenys: netradicinis dvasininkas, išrankus meno kolekcininkas ir savitas poetas, savo giluminį atsinaujinimą grindęs teologija, menu, poezija. Tytuvėnuose pačiu „brandaus socializmo“ periodu (aštuntasis–devintasis XX a. dešimtmečiai) R. Mikutavičius bažnyčioje įkūrė literatūrinį stendą, kuriame buvo skelbiama Bernardo Brazdžionio, kitų išeivijos poetų poezija, Antano Maceinos filosofija, paties kunigo poezijos bandymai. Čia išryškėjo ir R. Mikutavičiaus trauka meno vertybių kolekcionavimui. Čia jo nuveikta ir begalė darbų: puoselėtas bažnyčios choras  – didelis keturių balsų parapijiečių kolektyvas; rankomis komponuotos puokštės altoriui puošti, ruoštas įspūdingas savo dydžiu ir puošnumu Velykų ryto bažnyčios interjeras. Klebono rūpesčiu atnaujinti vargonai, bažnyčios ir arkadų grindinys, kuriam plyteles kartu su darbininkais klojo pats kunigas Ričardas, parkritęs ant kelių, bet svarbiausias iš jų – nepaisant ateizmo laiko – parapijos žmonių sutelkimas arčiau bažnyčios, kvietimas atsigręžti į Dievą. 

Koncerte, skirtam kunigui atminti, skambės muzika apie viltį ir tikėjimą. Prancūzų kompozitorius, išsiskyręs savo religingumu Olivjė Mesianas (1908-1992) 1940- 1941 metus praleido Giorlico (Silezijoje) karo belaisvių stovykloje, kur nelaisvėje parašė koncerte skambėsiantį „Laiko pabaigos kvartetą“. Iki šiol tai vienas dažniausiai pasaulio scenose skambančių kūrinių, sukuriantis nepaprastą dvasingumo ir emocingumo aurą, savo religiniu turiniu stiprinantis žmonijos viltį ir tikėjimą. Kompozitorius yra nurodęs, kad šį kūrinį įkvėpė konkreti Apreiškimo Jonui vieta: „Aš išvydau dar vieną galingą angelą, nužengiantį iš dangaus, apsisiautusį debesimi. Jo galvą supo vaivorykštė, veidas švytėjo kaip saulė ir kojos – tarsi ugnies stulpai. Ir jis atsistojo dešiniąja koja ant jūros, o kairiąja ant sausumos. Pakėlė dešinę ranką į dangų ir prisakė: tegul gyvuoja per amžių amžius tas, kuris sutvėrė dangų ir visa, kas jame, žemę ir visa, kas joje bei jūrą ir visa, kas joje: „Laiko daugiau nebėra! Bet kai pasigirs septintojo angelo trimitavimas, bus baigta Dievo paslaptis…“ (Apr. 10) 

Apie kvarteto turinį ir sandarą autorius rašė: „Kūrinio muzikinė kalba iš esmės nemateriali, sudvasinta, katalikiška. Melodikos ir harmonijos priemonėmis realizuojančios tam tikrą garso visuotinumą dermės čia priartina klausytoją prie amžinybės erdvėje ir begalybėje. Neįprasti, jokių normų nesaistomi ritmai labai padeda atitolinti visa, kas žemiška. (Tačiau viskas tėra mėginimai ir sapaliojimai, kai pagalvoji apie triuškinantį temos didingumą!) Kvartetas aštuonių dalių. Kodėl? Septyni – puikus skaičius, šešias dienas trukusį kūrimą pašventino dieviškas sabbat; septinta, poilsio diena, trunka iki amžinybės ir tampa aštuntąja – tobulos šviesos, nesudrumsčiamos ramybės diena.“ 

Programa: 

OLIVJĖ MESIANAS (Olivier Messiaen, 1908- 1992) 

„Kvartetas laiko pabaigai“ B-dur/ Quatuor pour la fin du temps B- flat Major

Atlikėjai:

RASA VOSYLIŪTĖ (smuikas)

GIEDRĖ DIRVANAUSKAITĖ (violončelė)

VYTAUTAS GIEDRAITIS (klarnetas)

JUSTAS ŠERVENIKAS (fortepijonas)