Trukmė – 1 val. 50 min.
Režisierius – Gytis PADEGIMAS
Iš anglų kalbos vertė – Aivaras MOCKUS
Scenografė – Birutė UKRINAITĖ
Vaidina: Dovydas STONČIUS ir Albinas BUDNIKAS
Vienas produktyviausių Lietuvos režisierių, pastatęs daugiau nei 100 spektaklių Lietuvoje ir užsienyje, Gytis Padegimas kartu su teatro, kino ir televizijos aktoriumi Dovydu Stončiumi didžiausiuose Lietuvos knygynuose ir bibliotekose pristato tragiškos istorijos spektaklį „Noktiurnas“, pasakojantį apie tai, kaip gyvenime svarbu atleisti.
„Vienintelis dalykas, kurio negalima atleisti – tai neatleidimas“ – pagrindinę spektaklio idėją, cituodamas prancūzų rašytoją Romeną Gari, nusako režisierius Gytis Padegimas. Pasak jo, atleidimo tema ir problema darosi vis aktualesnė. „Mokam kaltinti, bet nemokam atleisti.“
Spektaklis kuriamas pagal to paties pavadinimo amerikiečių rašytojo, dramaturgo, režisieriaus Adamo Rappo pjesę, kurioje 32-jų metų personažas skaudžiai išgyvena paauglystėje įvykusį tragišką nelaimingą atsitikimą. Pusantro dešimtmečio desperatiškai siekdamas atpirkimo, jis stengiasi susidoroti su skausmu ir susvetimėjimu. „Pjesė kalba apie tai, kad net po skausmingų įvykių, susijusių su netektim, turi būti atgaila, atsiprašymas ir gailestingumas“ – teigia spektaklio režisierius.
Gyčiui Padegimui visada buvo įdomi ir svarbi knygos tema, todėl spektakliui pasirinkta knygos pristatymo forma. „Rašydamas knygą spektaklio herojus iš naujo išgyvena skausmingą praeitį, bet tuo pačiu sunaikina nuoskaudą, negatyvius išgyvenimus. Rašymas jam leidžia sugrįžti į pilnavertį gyvenimą.“
Spektaklio herojus atvers savo patirtį, žaizdas tam, kad jas išsigydytų ir padėtų išgyti kitiems. „Atviras kalbėjimas padės išgydyti traumas, kurių kupinas kiekvieno tiek visuomeninis, tiek asmeninis gyvenimas“ – teigia režisierius.
Gytis Padegimas lieka ištikimas tikrumui, autentiškumui, nuoširdumui ir atvirumui, tam, kas niekada nesensta. Gytis Padegimas nuolat ieško naujų, Lietuvoje dar nepristatytų autorių. Pasak režisieriaus, šis spektaklis bus netikėtumas žiūrovui, į kurį kiekvienas turi ateiti mąstančia širdimi – nusiteikti mąstyti ir jausti, suprasti kitą.
Žiūrovų atsiliepimai:
„Estetiška, prasminga, šilta, betarpiška ir laaaabai gilu.
Išgirdom ir ,,fortepijono kūkčiojimą”, pajutom ir ,,sielvartą, kuris negęstakaip žvakė ar švyturio žibintas”…
Ir spektaklio vieta, ir ypač režisūrinis sumanymas, ir kiekvienas Dovydo ištartas žodis, antakio kilstelėjimas, šypsena, sumišusi su kančia, ir reikšminga pauzė, tyla, ir tėvo (A. Budniko) rauda bei nedrąsus rankos mostas–viskas susiliejo į užburiančią visumą, įsiskverbiančią į tolimiausias kerteles, suvirpinusią visas pojūčių stygas…“